2001 m. spalio mėn. 24 d. Pasvalio rajono savivaldybės tarybos  sprendimu Nr.78 Krinčino pagrindinei mokyklai suteiktas Antano Vienažindžio vardas.

Kadangi Krinčino kraštas garsėja ne vienu iš čia kilusiu ar čia gyvenusiu žmogumi, buvo siūlomi ir kiti variantai, tačiau entuziastingai nuspręsta, kad Antanas Vienažindys – tinkamiausias.

Kodėl?


Antanas Vienažindys – nepaprasta XIX a. asmenybė. Kunigas ir poetas. Antras po Maironio ir Antano Baranausko, šalia Antano Strazdo, Prano Vaičaičio. Antano Vienažindžio eilėraščius-dainas dainavo visa Rytų Lietuva. Ir ne tik.

 

Kaipgi gražus, gražus rūtelių darželis,
Pilnas jau prisėtas žalių žolynų,
Dailiai aptvėrė jį mano brolelis,
Užtat jam vainiką nupint ketinu.

 

Arba filosofiškai rezignatyvus

 

Oigi gražus gražus tolimas dangus

Kada man` nuvesi ten, Dievuliau brangus?

 


Kunigas Antanas Vienažindys į Krinčiną atvyko iš Šiaulėnų 1866 metų liepos 1 (senuoju Julijaus kalendoriumi, o europietišku Grigaliaus – 13) d. eidamas 26 gyvenimo metus. Rado kleboną Panevėžio dekanato dekaną Žemaičių (Telšių) katedros garbės kanauninką kunigą Juozapą Kubilinską (Józef Kobyliński) ir besiruošiantį išvykti vikarą kunigą Vladislovą Talačką. Liepos 2 d. pakrikštijo Daučkėnų kaimo Ratkevičių dukterį Uršulę ir Žydžiūnų kaimo Balčiūnų sūnų Kazimierą. Kitądien, liepos 3 d., V. Talačka pakrikštijo Raubonių Čirvydų sūnų Andrių ir išvyko. A. Vienažindžiui prasidėjo įtemptas darbas. Per antrąjį 1866 metų pusmetį teko krikštyti 89 naujagimius, 1867 m. – 124, 1868 m. – 180, 1869 m. – 137, 1870 m. – 144, 1871 m. – 127 ir pirmąjį 1872 metų pusmetį – 83. Taigi, per šešerius Krinčino laikotarpio metus Krikšto Sakramentą suteikė 884 naujagimiams! Kiek žmonių palaidojo? Sunku pasakyti, nes kunigo pavardė mirties metrikų knygoje nefiksuota. Laidotuvių per 6 metus – 1023! Su Santuokos Sakramentu kiek kebliau, nes pirmus tris metus tuokė beveik vienas, o kitus 3 metus nuo šio Sakramento teikimo buvo nušalintas: 1866 pusmetį – 28 (iš 29), 1867 m. – 29 (iš 32), 1868 m. – 52 (iš 56), 1869 m. – 21 (iš 47), 1870 m. – 1 (iš 49!), 1871 m. – 0 (iš 47!).

Smagiai besidarbuojant, atiduodant visą save parapijiečiams, pralėkė 3 metai, ir tada, 1869 m. balandžio mėn. Likimas pakeitė status quo. Klebonas Juozapas Kubilinskas užsikrėtė kažin kokia liga (įrašas – karštinė; 1868 ir 1869 m. Krinčino apylinkėse siautė raupų epidemija) ir greitai pasimirė. Teturėjo 59 metus. Reikėjo naujo dekano, o bažnyčiai klebono. Vyskupas Motiejus Valančius 1869 m. gegužės mėn. Panevėžio dekanato dekanu paskyrė Pabiržės bažnyčios kleboną Tadą Lichoziejevskį, o Krinčino bažnyčios klebonu – ilgametį Kriklinių filialistą, aptarnaudavusį ir Daujėnų koplyčią, kunigą Pranciškų Mizgirą. A. Vienažindžiui tuomet buvo 28, P. Mizgirui – 46. 

Su naujuoju klebonu sutarė gerai, gi naujasis dekanas vikaru patenkintas nebuvo. Dar po 3 metų Antanas Vienažindys buvo perkeltas į Vainutą, paskui į Breslaują, kol 1876 m. gavo klebono vietą Laižuvoje, kurioje pastatė bažnyčią ir mirė 1892 m.

Jo kolegos finišavo anksčiau – T. Lichodziejevskis 1890 (sulaukęs 90!), P. Mizgiras – 1885 (sulaukęs 62, nuo geltos, palaidotas senosiose Krinčino kapinėse kaip ir kanauninkas J. Kubilinskas).

Tiek trumpai. Šie keli faktai nebuvo skelbti iki šiol. Plačiau rašė kunigai J. Tumas ir J. Tilvytis. Tačiau jų informacijos šaltinis – senų žmonių prisiminimai, o kaip dažnai būna, tie prisiminimai ne visada tikslūs. Be to ir laiko jau nemažai buvo praėję. Kita vertus, praeitis prisiminimuose idealizuojama, romantizuojama. Čia parašiau tik vardus ir skaičius. Jie paremti dokumentais. Galite pasitikėti.