Dailininkas ir visuomenės veikėjas Pranciškus Žitkevičius prieš 100 metų (1917.IV.7) palaidotas Krinčino kapinėse. Senosiose, aišku. Žmogus labiausiai žinomas kaip Pasaulinės parodos Paryžiuje organizatorius ir Lietuvos skyriaus apipavidalintojas. Ta proga pateikiu anksčiau rašytą tekstą. Kaip pateiksiu jo dailės darbų nuotraukų, dar nežinau. Jo paties tekstų spaudoje rasite čia>>> Du jo laiškus, anksčiau skelbtus, rasite čia>>>

 

Pranciškus Žitkevičius – dailininkas, publicistas, lietuvis [1]

Kai Mykolas Riomeris savo Dienoraščiuose[2], anot lenkų istoriko Zbignievo Solako[3], sarkastiškai pažymėjo, jog jam būnant Paryžiuje, įvyko tik vienas „Želmens” draugijos susirinkimas, o ir tos draugijos egzistavimą rodė tik spinta su lietuviškomis knygomis, pagalvojau, kaip lengva sumen­kinti, net ir neturint blogų intencijų, tam tikrus dalykus, ir kaip sunku įsigi­linti į detales ir aprėpti visumą. Tiesa, laiškuose Stanislovui Geršinskiui apie „Želmens” draugiją Riomeris kalba jau visai be jokio sarkazmo. Iš tos vienos pastabos kyla daug klausimų. Ką reiškė ta spinta su lietuviškomis knygomis Paryžiaus lietuviams ir koks jos likimas? Ką ir kiek laiko veikė „Želmens” draugija? Kas buvo jos nariai? Kokia jos vieta XIX a. pabaigos tautinio lietuvių budimo kontekste? Bandydami, nors ir glaustai, atsakyti sau į tuos klausimus, visada susidursime su Pranciškaus Žitkevičiaus pa­var­de. O tada iškils naujų klausimų: kas buvo Pranciškus Žitkevičius ir kodėl turime pūsti užmaršties dulkes nuo jo atminimo? Kita vertus, norą apie jį kalbėti kelia ir ta aplinkybė, kad rašiniuose[4] apie šį žmogų daug netikslumų ar dokumentais nepatvirtintų teiginių.

Kaip rodo Kriklinių bažnyčios krikšto metrikų knygos[5], Pranciškus Žitkevičius gimė 1869 metų spalio 7 (19) dieną Pumpėnų parapijos Kriklinių kaime (dab. Pasvalio rajonas) valstiečių Antano ir Mortos Januškaitės Žit­kevičių šeimoje. Tėvas ilgus metus (apie 40 metų) vargonininkavo baž­ny­čiose. Gausioje šeimo­je gyvenimas nebuvo lengvas, tačiau visi jos nariai bu­vo susipratęs lietuviai, laikė ir platino draudžiamą lietuvišką spaudą. Gal todėl Pranciškus Žitkevičius buvo toks jautrus socialiniams, tautiniams ir politiniams klausimams. Nėra abejonės, kad meniniai polinkiai ir tautinis susipratimas išryškėjo jau anksty­voje jaunystėje, – kaip pavyzdį galima būtų pateikti „Darželio” draugiją, kurios vienas iš organizatorių buvo P. Žit­ke­vi­čius. Vytautas Merkys rašo, kad draugija, įkurta 1894 metų rugpjūčio mė­nesį, matydama gimtosios kalbos paniekinimą, siekė skaityti ir platinti spaudą, įkūrė knygynėlį, kuriame buvo apie 50 knygelių, laikraščių. 1895 m. draugija turėju­si 16 narių.[6] „Kadangi draugija įsteigta vasarą, tai turėjusi būti ne Šiauliuose, bet P. Žitkevičiaus gimtinėje – Krikliniuose”[7]. Bėda ta, kad, pirma, jau 1890 m. P. Žitkevičius išvyko studijuoti dailės į Krokuvą[8], kitąmet pavasarojęs gimtinėje, patraukė į Miuncheno Dailės akademiją, ir antra, gimė Krikliniuose, bet augo Krinčine[9], taigi, tikėtinesnė draugijos ir knygynėlio vieta – Krinčino miestelis. Daug duomenų prisiminimuose ir pasakojimuose pateikė Pranas ir Antanas Mažyliai, tik, gaila, kad daug kur esama nesutapimų su dokumentine medžiaga. Kad ir šiuo, nors ir ne itin reikšmingu, atveju: Pranas Mažylis kalba apie P. Ž. vaikystę Krinčine, o Antanas pateikia krikliniečių, priklausiusių „Darželiui”, pavardes.

Prieš išvykstant į Vakarų Europą, o ir vėliau būsimajam dailininkui teko patirtį nemalonių kolizijų, – po keturių Šiaulių gimnazijos klasių ir to­lesnių studijų Kauno kunigų seminarijoje šeimos, giminių ir vietos dvasi­nin­kų vilčių nepateisino, – mokslą seminarijoje metė. Dėl to nukentėjo šei­ma – iš tėvo buvo atimtas namas, sumenko pajamos. Nusprendęs tobulinti savo kaip dailininko talentą ir išvykęs svetur, jis pasmerkė save dažniems nepritekliams, o kartais tiesiog skurdui. Tačiau talentas ir pelenuose žiba: 22 metų jaunuolį ėmė remti Amerikos lietuviai iš Plymuto, už ką jaunasis dailininkas nutapė jiems keletą portretų, nupiešė „Vienybės lietuvninkų” laikraščiui „antgalvį”ir dar šį tą. 1897-1899 metais gyvendamas Šveicarijoje, Ciūriche, dalyvavo „Lie­tuviškos jaunuomenės draugijos” veikloje, priklausė jos komitetui. Šio komite­to pasiųstas organizuoti Lietuvių etnografinę eks­poziciją 1900 metų Pasaulinė­je parodoje, 1899 metų pavasarį atvažiavo į Paryžių. Taigi, P. Mažylio tei­ginį, kad tuomet (1896-1899 m.) jis, „gyven­da­mas Krinčine, buvo pa­kviestas išpuošti portretais mokyklas, dvarus Pasva­lyje, Gulbinėnuose, Pumpė­nuo­se, Bauskėje, Šlenderišky. [...] puikiai išpuo­šė paveikslais Krinči­no, Joniškėlio, Daujėnų, N. Radviliškio, Kriklinių baž­nyčias”[10], galbūt reiktų nukelti į 1905-1917 metus, kuomet dailininkas po 1905 metų neramumų grįžo į tėvynę, buvo represuotas už anticarines kal­bas, sėdėjo Pane­vėžio kalėjime kaip politinis kalinys[11]. Praradęs sveikatą, mirė 1917 metų balandžio 6 dieną ir kunigo Petro Rėmiazo palaidotas se­nosiose Krinčino kapinėse. Krinčino bažnyčios mirties metrikų knygoje įra­šyta, kad „sirgęs gerklės džiova, aprūpintas šv. Sakramentais”. Dar reiktų pridėti tą faktą, kad 1916 m. Krinčine naikinant rusišką mokyklą ir stei­giant net dvi lietuviškas mokyklas, kunigas Juozas Viksva prikalbino Pran­ciškų Žitkevi­čių, kaip europinės kultūros žmogų, mokytojauti vienoje iš jų[12]. Deja, jau neil­gai. Tokie P. Žitkevičiaus gyvenimo faktai.

Taigi, kuo nusipelnė Pranciškus Žitkevičius lietuvybei – tautinio są­mo­ningumo žadinimui, spaudos atgavimui, Lietuvos bėdų pasaulyje gar­si­ni­mui? Čia pirmiausia paminėtini tokie dalykai kaip itin aktyvus jo daly­va­vi­mas visuomeninėje jaunuomenės organizacijų veikloje, Lietuvos prista­ty­mas Paryžiaus parodoje, garsus viešas savo lietuviškumo ir patriotizmo dekla­ravimas laiškuose, publicistiniuose ir beletristiniuose rašiniuose spau­doje, lietuviškų knygų kaupimas ir platinimas. Atskira, bet neatsiejama nuo lietuvybės jo veiklos sritis buvo dailės darbai ir knygų bei laikraščių iliustravimas.

Dėl Rusijos represijų XIX a. antroje pusėje Vakarų Europoje gau­sėjo jaunų žmonių iš Lietuvos. Jie kūrė lietuviškas draugijas. Taip 1898 me­tų gruodžio mėnesį Ciūriche radosi „Draugystė lietuviškos jaunuomenės”, kurios komiteto nariu buvo išrinktas ir Pranas Žitkevičius. Jau kitų metų Varpo laikraštyje pasirodo jo sukurtas Atsišaukimas dėl Paryžiaus parodos, kuriame aistringai kalbama apie tai, kad cariniai skriaudikai negali sutrinti lietuvių kalbos, tikėjimo, literatūros, susipratę lietuviai kviečiami aukoti pi­nigų ir lietuviškų spaudinių parodai. Tas Pranciškaus Žitkevičiaus akty­vu­mas žymi visą tolesnę jo veiklą. 1896 m. Paryžiuje susikūrusi lietuvių drau­gija Želmuo išreiškė norą turėti tikrai lietuvišką organizaciją, kurios nariai ne tik būtų nusiteikę lietuviškai, bet ir mokėtų lietuvių kalbą. Draugijos sekretoriumi keletą metų (1899-1902) buvo renkamas aktyviausias jos na­rys Pranciškus Žitkevičius. Draugijos biblioteką sudarė per du šimtus kny­gų įvairiomis kalbomis, deja, bibliotekos likimas neaiškus, ‑ dalį knygų galė­jo perimti kitos draugijos, pvz., Lituanica, Frieburgo lietuvių studentų draugija ir pan. Bet tai tik spėlionės. Pranciškaus Žitkevičiaus bute vykdavo susirinkimai, konspiraciniai susitikimai su iš Lietuvos atvykusiais žmonė­mis. Žodžiu, Pranciškus Žitkevičius buvo ta lietuviška siela, sukusi lietu­vy­bės judėjimą Paryžiuje. Ir gal nebus per drąsu teigti, jog, jei ne šis žmogus, kažin ar būtų pavykę surengti lietuvišką skyrių pasaulinėje 1900 metų Pa­ry­žiaus parodoje, turėjusioje didžiulį rezonansą Europoje ir Amerikoje. Kas pasvers jo indėlį į spaudos atgavimo istoriją? Trūkstant pinigų ir darbi­nin­kų, praktiški, materialūs parodos reikalai gulė ant šio dailininko pečių: jis ir vietos ieškojo, ir gausiai susirašinėjo su rėmėjais Amerikos lietuviais, piešė parodos portretus, lietuviškos spaudos kelio žemėlapį, apipavidalino pa­ro­dą kaip dailininkas profesionalas, dalyvavo pristatymuose, diskusijose. Įdo­mu, kad parodai surengti reikėjo milžiniškų valios pastangų ir pasišven­ti­mo, visa tai gerai matyti iš Žitkevičiaus laiškų Amerikos lietuviams[13] ‑ juose atsispindi energingojo lietuvio nuotaikos nuo karšto entuziazmo iki visiškos rezignacijos. (Beje tarpukariu laiškai iš Amerikos sugrįžo į Lietuvą, kai J. Bagdonas rašė atsiminimus apie 1900 metų parodą[14]. Tačiau neaišku, kur yra korespondencija, skirta P. Žitkevičiui?) Dailininkas dirbo fotoateljė, tad lengviau galėjo atsitraukti nuo darbo parodos reikalais, tačiau tas maži­no ir taip kuklias pajamas[15], todėl pinigų labai stigo, o kai kurių žmonių ne­pasitikėjimas tą stygių tik paryškindavo. Darbą sunkino nesutarimai tarp pačių lietuvių, bet įdomu, kad sumanymui pritarė prancūzai, tuo tarpu Ryt­prūsių vokiečiai kaišiojo lietuviams pagalius į ratus: tik neužrūstinkite rusų! Be straipsnių publikavimo lietuviškoje spaudoje (Varpe, Vienybėje, Ūkinin­ke, Lietuvoje ir kt.) Pranciškus Žitkevičius bandė ir beletristo plunksną. Tu­riu galvoje jo vaizdelius „Dvi ypatos. Fantazija” (Varpe) ir atsisveikinimą su Vincu Kudirka „Sudiev” (Vienybėje[16]), kurie šiandien gal ir šypseną kelia savo sentimentalumu, tačiau bandymas originaliai ir su fantazija išreikšti jausmus yra gana įdomus. P. Žitkevičiaus minties veržlumą iliustruoja ir rankraštyje likusi lietuvių kalbos gramatika bei lietuvių-lenkų kalbos žody­nėlis[17], ‑ išties įspūdingas veiklos diapazonas!

Pranciškus Žitkevičius valdė ne tik plunksną, bet ir teptuką. Gaila, kad jo tapybos darbų niekur nematyti, nors manoma, kad 1908 m. jie per­duoti Lietuvių mokslo draugijai, o 1947 m. – Istorijos institutui. Kalbu apie Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, Motiejaus Valančiaus, Simono Dau­kanto, Jono Šliūpo, Antano Burbos, Jono Adomaičio-Šerno portretus, ta­pytus P. Žitkevičiaus ir eksponuotus 1900 m. Paryžiaus parodoje. Tai paro­dai dailininkas dar nupiešė „Žirgvaikį”, t. y. vy­tį, ir lietuviškos spaudos ke­lio žemėlapį. Dar keturi paveikslai buvo eksponuojami[18] pirmojoje lietuvių dailės parodoje 1907 m. Kadangi buvo pristatyti pavėluotai, į parodos kata­logą jie nepateko ir tolesnis jų likimas neaiškus. Tik žinoma, kad tai buvo trys portretai ir vienas peizažas. Šiandien galime kalbėti apie jo portretus „Sesutė” ir „Dėdė”, kurių reprodukcijos išspausdintos Antano Miluko Lie­tuviškame albume 1900 m. Amerikoje, Simono Daukanto portretą Lietuvos istorijoje (Plymutas, 1893 m.) ir Paryžiuje, Lenkų bibliotekoje, saugomus jo akvarele, guašu, pastele ir pieštuku atliktus nedidelio formato darbus, to­kius, kaip generolo Klopkos, Vrublevskio portretai ar Peizažas. Deja, be kelių ar keliolikos tyrinėtojų, niekas daugiau jų nėra matęs. Nebeatseksi, ką piešė P. Žitkevičius bažnyčiose, tačiau akį glosto jo knygų iliustracijos. Ypač įsimintini jo tikrai gražūs ir mieli piešiniai A. Žalvarnio-Tilvyčio eilė­raščių knygai Dienelei brėkštant, Vilnius, 1909 (juolab, kad rašytojas kuni­ga­vo ir Krinčine) bei A. Kriščiukaičio-Aišbės Naujo elementoriaus viršelis ir iliustracijos, už kurias Žitkevičius pateko į lietuviškų elementorių istoriją kaip naujo požiūrio į iliustracijas pradininkas. Visuose piešiniuose junta­mas noras kuo dailiau ir giliau pavaizduoti gimtinės grožį, jaučiami šilti jausmai tėvynei ir žmogui.

Tad toks buvo Pranciškus Žitkevičius, visą gyvenimą dėjęs galvą už Lietuvą, praktiniais darbais ir rūpesčiu atnešęs žymios naudos tėvynei, bet per mažai įvertintas ir primirštas. (Tiesa, nedaug kam žinoma, kad tarpuka­riu kūrėsi komitetas dailininko Prano Žitkevičiaus paminklui Krinčine sta­tyti. Apie ką kalba vienas mašinėle rašytas nuostatų lapas A. Mažylio ar­chyvo aplanke, saugomame Pasvalio Mariaus Katiliškio bibliotekoje. Ta­čiau paminklas nebuvo pastatytas.) Tikėkime, kad jo dailės darbus kada nors pamatysime. Gal bus paskelbti ir jo laiškai, padėsiantys susidaryti išsa­mesnį Pranciškaus Žitkevičiaus portretą ir geriau suprasti jo darbų svarbą besikeliančiai XIX amžiaus pabaigos Lietuvai.

 


[1]Pateikiu tekstą, redaguotą knygos Lietuviškos spaudos keliai Šiaurės Lietuvoje, Šiaulių universitetas, 2005, leidėjų.

[2] Biblioteka narodowa, sygn. 8777; MAB RS F. 138‑2228‑2260; VUB RS F. 75‑11‑16.

[3] Zbigniew Solak, Marek P. Prokop, Listy Michała Piusa Römera (1880-1945) do Sta­nisława Gierszyńskiego (1879-1911) z lat 1904-1911 // Akta Towarzystwa Historyczno-Literackiego w Paryżu, t. 5, Paryż, 2000. p. 4.

[4] Žr. literatūros sąrašą.

[5] LVIA F. 669, ap. 17, b. 5, l. 226. § 51.

[6] Iš Lietuvos // Ukininkas, 1895 m. rugsėjo mėn. Nr. 17, p. 133-134; Lietuva, 1895 m. gruodžio 14, p. 2.

[7] Vytautas Merkys, Lietuvos valstiečiai ir spauda XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje, V., 1988, p. 115-116.

[8] Lietuvos bibliografija // Knygos lietuvių kalba, t. 2, V., 1988, p. 387.

[9] D. Gargasaitė, Dailininkas Pranas Žitkus ‑ knygų iliustratorius, tapytojas, (Laisvanoriš­ka knygos bičiulių draugija. Mažvydo klubas) V., 1981, 12 p. 9 il. lap.

[10] P. Mažylis, Pranas Žitkevičius // Darbas, 1968 m. gruodžio 28 d. p. 2.

[11] Laiškas saugomas MAB RS F. 308‑1183 prie Povilo Žitkevičiaus bylos, tačiau parašo ir rašysenos analizė bent jau man nekelia abejonių dėl atvilaiškio priklausymo Pranciškui Žitkevičiui!

[12] Margumynai. Kriničinas // Dabartis, 1916 m. gegužės 17.

[13] VUB RS F. 1‑363.

[14] Juozas Bagdonas, Lietuvių paroda Paryžiuje 1900 metais // Mūsų senovė, K., 1937, t. 2. Nr. 1, p. 27-49. Nr. 2, p. 194-213; 1938, t. 2. Nr. 2, p. 372-397; 1939 t. 2. Nr. 4, p. 539-577.

[15] Atrodo, tik 1902 m. padėtis kiek pagerėjo, nes įsikūrė savo fotoateljė.

[16] Pr. Ž. Sudiev V. Kudirkos atminimui // Vienybė lietuvninkų, 1900, Vasario 21.

[17] Šiandien saugomi Lenkų bibliotekoje Paryžiuje Marijos Geršinskos archyve.

[18] J. Rimantas, Petras Rimša pasakoja, V., 1964, p. 66, 113.